Parsinešta

Žvilgsnis įkliūva į žievę. Žieves. Spalvas, raštus, svorį ir gylį. Pavasario ryškėjančioje šviesoje visa nuogiau ir atviriau atrodo, tad luobo kalbėjimas kitoks. Garsesnis. 

Medžiai rudenį meta lapus. Labai linksmas man anekdotas apie lokį, kuris, stebėdamas lapkritį, sako kitam gauruočiui: “Žinai, paaukočiau visa žiemos miegą, kad pamatyčiau, koks beprotis pavasarį juos vėl ant medžių sukabina”. Tačiau šį pavasarį stebiu, kaip medžiai meta žievę. 

Būna toks graudžiai drovus gestas, kai medis lieka žieve tarsi šaliu apsisiautęs:

Vis dėlto dažniau stabteliu prie plinkančio kamieno, kurio papėdėje žievių kaip andainykščių lapų pribirę, ir kaip anekdoto beprotei norisi kažkaip pataisyti - sulipdyti prilipdyti. Negana to, dažniausiai nebėra kur, nes medžio irgi nebėra. Tik būta. Tada belieka rinkti, parsinešti, kad dar kitaip, kad ilgiau, arba tiesiog todėl, kad irgi dovanos.

"Negyvas, išorinis medžio kamieno dangalas vadinamas žieve. Ji neleidžia medžiui išdžiūti, saugo jį nuo karšto ir šalto oro, nuo gyvūnų (voverių, kiškių, elnių ir kitų). Po žieve yra vamzdeliai, kuriais teka medžio sultys. Nuplėšus žievę, šie vamzdeliai pažeidžiami, tad medis gali žūti. Kol medis jaunas, jo žievė plona ir lygi. Kadangi žievė yra negyva, ji negali temptis kartu su augančio medžio kamienu. Todėl ji skyla, plyšta ir lupasi, sudarydama skirtingus raštus. Pagal žievės raštus galima atpažinti medį", - taip rašoma penktokams skirtame gamtos vadovėlyje. Užkliūva žodis “negyvas”: ir nuramina, ir iššūkį meta.

"Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė", - rašė Janina Degutytė. Tiesa: glostau, kad pražydėtų. Kasdien truputį pasiseka.

Daugiau nuotraukų rasite čia ir tikrai bus daugiau. Žievių žydėjimo :).

"Mano vasara pusiaukelę nuėjo

Mano gyslomis ir po žieve pušų.

Prisigėrusias kaitros ir vėjo 

į gyvenimą

Glėbiais dienas nešu". 

/Marcelijus Martinaitis/