Vaisių metas

Iš pradžių būna paprasčiausiai gražu.

Visa užtvindyta žydinčių rapsų laukais ir mūsų, prigulusių, įsiraususių saulėtuose kilimuose, nuotraukomis. Paskui spalva nubyra, ją ištaršo vėjas, ir lieka augalas styroti, keistai dangun atkišęs tarsi dyglius. "Jis piktas", - nugirdau kažkada. Nebesigilinau.

Vis dėlto pernai per draugų vestuves atradau žalius, sėklas nokinančius rapsus kaip puikią medžiagą dekoratyvioms girliandoms rišti. Greita, puru, pasišiaušę - ant bangos. Gal niekas nė neįspėjo, koks "prasčiokas" puikuojasi tarp pirktinių eukaliptų. Pernai - pasimėgavau ir pamiršau.

Šiemet rapsų prisiskyniau truputį per vėlai. Spustelėjau. Pažiro sėklytės.

Iš pradžių buvo paprasčiausiai gražu.

Paskui sužinojau naują žodį: ankštara. Pasirodo, taip vadinasi dvilizdžiai sausieji atsidarantys vaisiai. Ką gi, derėjo būti atidesnei per biologijos pamokas.

Pristatau: Ankštaros. Pradžia.

Mažos juodos sėklytės saugiai tebesiilsi stiklinėje. Laukia.