Kovas / balandis: ne apie paukščius

Trijų apsilankymų pavasariniame miške turėjo pakakti, kad atnaujinčiau užrašus. Jeigu šitai  skaitote, tada taip ir įvyko.

Kelis kartus pro jį pravažiavau. Keistas, dingojosi, kelmas. Galiausiai teko išlipti. Tada paaiškėjo tikroji tapatybė. Senas fotelis, įimtas miško. Sukelmėjęs. Kažkieno išmestas, kažkieno priimtas. Savu tapęs.

Tikrųjų kelmų mažųjų pilių smailės - kažin, skirtingai skauda, kai pjauna, ir kai lūžta? Kai lūžti tiek belieka?

Ar pastebėjot, kaip labai berželių kamienai primena lepšiukių kojeles? Ar matėt kitą mišką, iš dangaus duburio kylantį į žemę? 

Visada ten, kur šviesa.

Aptikau stirnos pėdsakų smėlyje, mintimis pasvaigau apie lengvumą, bet kuprinė buvo prikrauta šakų pagalių žievių. Svorio. Svarino. Norisi lėkt, ir norisi parnešt, parodyt. Tada pagalvojau apie malonę. Nutinka taip kartais: priimi, o netikėtai sunku patampa. Atrodytų - su Dievu tik skraidyt. Bet gi ne: malonė "įžemina", tačiau pačia geriausiąja prasme.  Priimta, paimta nešti ji skirta kitiems - parnešti. Patirta parodyti, pasidalinti. Brangus tada tas svoris, visaip, nepaleidžiamai.