Apie pritilusį pavasarį

Margaplaukė kiemo katė nemėgsta dėžių, tegu ir su gėlėmis. Iškelta jos uodega transliuoja vienintelį dažnį: "Greičiau iškrauk. Noriu ant kapoto!" Siūloma vartoti: antvožas, gaubtas, dangtis, bet Šaškei menkai rūpi taisyklingai kniaukti, jai kur kas svarbesnė šiluma. Cha. Gerai, kad man ropštis ant antvožo nereikės, pakaks laipteliais iki namų palypėti, bet užgaištu dar akimirką, spoksau į kitą kiemo gyventoją - šįkart kaštoną. Į pumpurus, kurie, vos prieš savaitę, dingojosi, trūkte pratrūks žydėjimu, ir pati dalijausi sproginėjančių kaštonų nuotraukomis - dabar tokie pat maži, tarsi dar susitraukę, lyg jiems nustotų galioti sparčiai augančiųjų laiko dėsnis - vos savaitę nematai, ir jau neatpažįstamai pasikeitė. Nepasikeitė.

Galvojau, kodėl taip atšalo? Ką ir kodėl reikėjo stabdyti? Ar tam, kad ištvertume pumpuro skausmą, ar tam, kad ilgiau prie jo pabūtume? Ar tam, kad apskritai spėtume pamatyti?

Matėm ir džiaugėmės. Dalijomės visi. Todėl, socialiniams tinklams pražydus visokiausiais pirmais pavasariniais, nukišau ir jau nebenorėjau rodyti nuotraukų, kuriose - gryniausia gamtos floristika, žiemą padirbėta. Kaip visada - mes tik bandome pakartoti, kad galėtume prisiliesti, parsinešt..

Pamaniau, gal dabar, sprogimams pritilus, tinkamas laikas? Trupučiui monochromo. Floristinis pynimas ir lapų koliažas. Tik natūralios medžiagos - jokių vielučių, jokių klijų. Autoriai - vėjas, lietus, sniegas, pėdsakas stirnos...